Mes matome juos gatvėse – energingus vyrus, mikliai nešiojančius baldus ir dėžes. Bet ką iš tiesų reiškia dirbti perkraustymo srityje? Kokie iššūkiai, džiaugsmai ir netikėtumai slypi už šio, atrodytų, vien fizinės jėgos reikalaujančio darbo? Šiandien praleisime dieną su Mantu, „Vezam123“ komandos veteranu, turinčiu daugiau nei dešimties metų patirtį, kad pamatytume Vilnių jo akimis.
Žurnalistas: Labas ryte, Mantai. Mūsų diena prasideda neįprastai – pačioje Vilniaus širdyje, Senamiestyje. Koks jausmas pradedant darbą čia?
Mantas: (Juokiasi) Jausmas toks, kad pirmiausia reikia atsigerti kavos ir įjungti erdvinį mąstymą. Senamiestis – tai mūsų aukštasis pilotažas. Matai šią gatvelę? Mūsų sunkvežimis čia netilptų, todėl atvykome su mažesniu, manevringesniu transportu. Bet ir jam rasti vietą pastatyti – jau menas. Vakar su vadybininku derinome, ar nereikės specialaus leidimo. Šįkart pasisekė. Didžiausias iššūkis čia ne svoris, o geometrija. Reikia prasukti didžiulę senovinę komodą pro siauras duris ir dar statesniais laiptais. Negali tiesiog „stumti stipriau“. Turi apgalvoti kiekvieną pasukimo kampą, kad nepažeistum nei baldo, nei šimtmečius menančių sienų. Klientas jaudinasi, stebi kiekvieną judesį. Mūsų darbas – ne tik pernešti daiktą, bet ir spinduliuoti ramybę, parodyti, kad viskas kontroliuojama. Sėkmingai nuleidus tokį baldą apima pasididžiavimas. Tai ne šiaip darbas, o išspręstas galvosūkis.
Žurnalistas: Įspūdinga. Dabar keliaujame į Justiniškes. Scenarijus, regis, visai kitoks – standartinis butas, jauna mergina kraustosi į pirmąjį savo būstą.
Mantas: Taip, čia visai kita opera. Tempas greitesnis, iššūkiai paprastesni. Bet požiūris į darbą nesikeičia. Šiai klientei svarbiausia ne antikvarinių daiktų saugumas, o greitis ir prieinama kaina. Ji jaudinasi, ar tilps į savo biudžetą. Mūsų užduotis – dirbti maksimaliai efektyviai, kad valandų skaitiklis suktųsi kuo lėčiau. Ji užsisakė tik vieną krovėją – mane, ir vairuotoją. Tai reiškia, kad turiu dirbti ne tik stipriai, bet ir protingai. Iš anksto apžiūriu visus daiktus, susidėlioju nešimo eiliškumą. Kol vairuotojas krauna dėžes į automobilį pagal „Tetrio“ principą, aš jau ardausi lovą. Nėra prastovų. Matai tą džiaugsmą ir palengvėjimą jauno žmogaus akyse, kai visas procesas užtrunka vos porą valandų ir kainuoja mažiau, nei ji tikėjosi. Tai kitoks pasitenkinimo jausmas. Padėjai žmogui pradėti naują, savarankišką gyvenimo etapą.
Žurnalistas: Po pietų – trečias objektas. Didelis butas Pilaitėje, jauna šeima su dviem mažais vaikais.
Mantas: O, čia jau psichologijos reikalaujantis darbas. Persikraustymas šeimai su mažais vaikais – milžiniškas stresas. Tėvai įsitempę, bando viską kontroliuoti, o vaikai bėgioja aplink, jiems viskas įdomu, bet kartu ir neramu. Mūsų komandos tikslas čia – tapti beveik nematomais, bet itin efektyviais pagalbininkais. Mes ne tik nešame daiktus. Mes bendraujame. Matydamas, kaip mama jaudinasi dėl gėlių, nuramini ją, kad vazonus pastatysime salone, toliau nuo skersvėjo. Radęs dėžę su užrašu „Lego pilis“, pajuokauji su mažyliu, kad gabeni labai svarbų strateginį objektą. Svarbu, kad klientai jaustųsi ne kaip statybų aikštelėje, o kaip pereinamajame etape, kurį valdo patikimi žmonės. Didžiausias iššūkis čia – baldų surinkimas. Tėvams svarbu, kad vakare vaikai jau galėtų miegoti savo lovelėse. Tad, atvykus į naują vietą, pirmenybė teikiama būtent vaikų kambario baldams.
Žurnalistas: Diena baigiasi. Trys skirtingi rajonai, trys visiškai skirtingos istorijos. Kas šiame darbe teikia didžiausią pasitenkinimą?
Mantas: Žinai, tai ne pinigai ir ne raumenys. Tai jausmas, kad tu realiai padedi žmonėms vienu iš sudėtingiausių jų gyvenimo momentų. Tu ateini į chaosą, o išeini palikdamas tvarką ir ramybę. Matai žmonių veiduose palengvėjimą, dėkingumą. Ar tai būtų menininkas iš Užupio, ar studentė iš Saulėtekio, ar šeima iš Žirmūnų – pabaigoje visi jie šypsosi. Ir žinojimas, kad prie tos šypsenos prisidėjai tu, yra geriausias atlygis.