Rekordų šturmavimas druskos ežeruose — nutrūktgalvių išmonė?

Daugiausia keblumų rekordinių automobilių kūrėjams pridarydavo padangos, nes pasirodė, kad tokias, kokių reikia lėktuvo greitį pasiekiantiems automobiliams, labai sunku pagaminti. Mat supergreitų automobilių padangų protektorius turi būti ne tik labai lengvas ir plonas, bet ir labai atsparus, kad važiuojant 800-900 km/h greičiu nesuirtų veikiamas milžiniškų išcentrinių jėgų. Anglų „Reiltonas“ per treniruotes ir įskaitinius važiavimus nuriedėjo tik 120 kilometrų, bet sudėvėjo 36 padangas. Jo padangos buvo keičiamos po kiekvieno važiavimo viena kryptimi…

Dabar lenktyninių automobilių padangos gaminamos iš ypač geros rūšies kaučiuko bei sintetinių pluoštų, o kad geriau sukibtų su kelio danga, daromos labai plačios — net vieno metro pločio.

1947 metais „Reiltono“ pasiektą absoliutaus automobilių greičio rekordą „sumušti“ įstengė tik lenktyninis automobilis „Golden road“, pagamintas 1965 metais. Šis automobilis turėjo įmontuotus keturis aštuonių cilindrų variklius „Kreisler“, o bendra jų galia siekė 2400 arklio jėgų. Visi keturi „Golden road“ varikliai buvo išdėstyti vienas paskui kitą, todėl automobilis buvo beveik 10 metrų ilgio. Užtat oro pasipriešinimas — minimalus. Automobilio padangos turėjo nailoninį kordą, o stabdymui buvo naudojami trys parašiutai. Su „Golden road“ konstruktoriai tikėjosi pasiekti 800 km per val. greitį, tačiau jo rekordas buvo tik 658,53 kilometro per valandą.

Baskunčiako druskos ežeras mėgstamiausia tarybinių lenktynininkų startų vieta. Dešimtis kartų čia rungtyniavo nusipelnęs TSRS sporto meistras Vladimiras Nikitinas, pasiekęs daugelį šalies ir pasaulio automobilių greičio rekordų. čia jis turėjo progos išbandyti įvairių automobilių pajėgumą, įsitikinti pats ir įtikinti kitus iš stiklo plasto pagaminto kėbulo pranašumu. Kartą V. Nikitinas startavo du turbininiu automobiliu „ChADI-7″, sukurtu Charkovo automobilių ir kelių institute. Skriejant 400 km per val. greičiu, sprogo užpakalinio kairiojo rato padanga, automobilis išlėkė apie dešimt metrų aukštyn ir keletą kartų persivertęs tėškėsi ratais viršų ant kieto it išbetonuoto druskos ežero dugno. Sprogo kuro bakai, subyrėjo variklis… Liko sveikas tik iš stiklo plasto pagamintas automobilio kėbulas, o jame — ir lenktynininkas.

Gal iš tikrųjų rekordų šturmavimas druskos ežeruose — nutrūktgalvių išmonė? Vargu ar kas važinės kada nors gatvėmis ir magistralėmis tokiais milžiniškais greičiais, o automobiliai bus stabdomi parašiutais… Štai ką apie panašias abejones pasakė V. Nikitinas: „Mane dažnai klausia: ar apskritai reikia automobilių lenktynių? Tada aš irgi paklausiu: ar reikia daryti tai, kas anksčiau nebuvo daroma ar nepasisekdavo padaryti? Bandyti naują lėktuvą, panirti vandenynų gelmes, skristi į kosmosą. Juk ne visada bandytojai apvainikuojami laurais, ne visada jų garbei grojami maršai. Būna ir kitokių maršų… Bet aš manau — verta..

Šaltiniai:

Paslaugos: